LEONARDAS COHENAS:
DAINOS BOKŠTO KALINYS

Publikuota Verslo klasė, 2008 m. rugsėjo mėn. Čia skelbiamas neredaguotas tekstas.





Montreux, legendinio festivalio miestelis - kurortas prancūziškoje Šveicarijos dalyje pasitinka specialiais ženklais: „automobilių spūstys, džiazo festivalis“. Sėkmingai prasibrauname iki „Stravinski Auditorium“. Sako, tai – viena iš geriausios akustikos salių Europoje... Penkios minutės po 20 valandos - į sceną žengia muzikantai, prasideda ovacijos. O įbėgus (taip, įbėgus!) 73 metų Maestro, salė stojasi ir džiaugsmingai ploja. Vis dar negaliu patikėti, aš - tikrai Leonardo Coheno koncerte! Čia JIS – tamsia eilute su plonyčiais dryželiais, pilkais marškiniais, žilus plaukus slepiantis po fedora… „Koks jis mažiukas!“ – nustemba pakeleivė. O man kažkaip nerūpi matuoti ūgį – žiūriu į giedros šypsenos nutviekstą seniokišką veidą, santūriai, bet labai nuoširdžiai priimantį šiltą sutikimą ir besilenkiantį klausytojams. Ovacijos ilgai netrunka - žemas, duslus balsas, lydimas jausmingų moteriškų pritariamųjų vokalų, užpildo salę. Bardas, anot žurnalo „Rolling stones“ žurnalisto Robo Sheffieldo, „kriokiantis apie meilę ir jos kančias“, grįžęs į kelią po 13 metų pertraukos, sustingdo salę – iki naujų pašėlusių plojimų.

Taip atrodė vienos iš mano svajonių išsipildymas. Antrajai, deja, išsipildyti nebuvo lemta. Juk paprastai tekstai apie žymius žmones prasideda maždaug taip: „Vardauskas Pavardauskas gimė tais ir tais metais ten ir ten...“. Arba: „Pokalbiui su Vardausku Pavardausku susėdome jaukioje viešbučio fojė“. Ech, kiek daug atiduočiau, jeigu galėčiau šį tekstą pradėti antruoju būdu... Deja, teks remtis gausiais kitų žmonių imtais interviu (Amelie Brusq, Stina Lundberg, Brian D. Johnson ir kitų). Pagaliau – ėmę interviu – savo amato profesionalai. O aš – tik kuklus gerbėjas, nusprendęs su kitais pasidalinti savo džiaugsmu.

Litvakiškos šaknys

Gimė Leonardas Normanas Cohenas Monrealyje, prancūziškosios Kanados provincijos Kvebeko sostinėje, tolimais 1934. Jo tėvas – drabužių verslo savininkas – mirė kai Leonardui buvo vos 9-eri. O mama... Apie mamą štai ką jis rašė viename iš eilėraščių. „<...> jie netgi turėjo planų / dėl mano vargšės mamytės, bėgusios iš Lietuvos, tik su dviem sušalusiais obuoliais rankoje / ir skara, pilna Monopolio pinigų“ (iš eilėraščio „Vakarėlis taip pat baigėsi“ / „The Party Was Over Then Too“) Ačiū Dievui, tai nėra Holokausto aukos istorija – Leonardo mama paliko Lietuvą tarpukariu, kaip ir nemaža dalis jos gyventojų, patraukę laimės ieškoti už jūrų marių. Nežinia, ką eilėraštyje simbolizuoja tie obuoliai – tikriausiai skurdą, o ne prarasto rojaus vaisius, bet faktas: Leonardo Coheno šaknys – litvakiškos. Jo mama emigravo į Kanadą iš Kauno. Na, o Leonardo senelis buvo žydų dvasininkas Volkovijske, miestelyje, kuris dabar yra Baltarusijoje, bet iki pat 1795 m. tai juk buvo LDK teritorija. Galime didžiuotis – mūsų žemė išnešiojo vieno žymiausių XX a. bardų protėvius. Tai turėjo būti pirmasis neįvykusio interviu klausimas – kodėl atvykstate iki Lenkijos (beje, Lenkijoje Cohenas yra neįtikėtinai populiarus), bet neatkeliaujate iki Lietuvos? Arba – ką jums mama pasakojo apie Lietuvą? Deja, nei viename interviu, mamai skirtame eilėraštyje (o jų – nemažai) ar kokioje nors biografinėje medžiagoje neteko rasti, kad L. Cohenas būtų ką nors papasakojęs apie Lietuvą.

Šlovės laiptai ir...

Jaunystėje Leonardui Cohenui buvo planuota karininko karjera. Net ir dabar jis teigiamai atsiliepia apie karinį auklėjimą ir viename interviu teigia, kad „žmonėms reikalinga disciplina, reikalingas vertybių skiepijimas, kitaip jie paliekami blaškytis“. Ir čia pat pabrėžia – žinoma, nekalbu apie karą. Tačiau karininko keliu jis nepasuko – vos įstojęs į McGill universitetą, sukūrė savo pirmąją country-folk grupelę „Buckskin boys“ („Elniaodžiai berniukai“), o 22-ejų išleido pirmąją džiaugsmingai sutiktą poezijos rinktinę „Palyginkime mitologijas“ (pastaba – angliškus albumų ir knygų pavadinimus žiūrėkite INFO). Antroji eilių rinktinė – „Žemės prieskonių dėžutė“ pradėjo ir tarptautinę karjerą. Chrestomatiška: jaunos dienos, eilės, pirmasis pripažinimas, svaigulys. Leonardas nuo pat jaunumės garsėjo kaip ekstravagantiška asmenybė. Ne, ne ta prasme, kad rengėsi kaip koks Davidas Bowie, bet jo požiūryje į save sumišo komiška autoironija ir pojūtis, kad jis pašauktas nuveikti kažką svarbaus. 31-erių jis jau archyvuojamas kaip Kanados kultūrinis paveldas ir sukamas apie jį dokumentinis filmas: „Ponios ir ponai, Misteris Leonardas Cohenas“. Filmas prasideda scena, kuri turbūt iš dalies nulėmė Leonardo likimą: rodomas jo susitikimas su skaitytojais (ir ypač daug stambių planų su skaitytojomis), bet pradžioje skaitomos ne eilės, o pasakojama juokinga istorija apie poetą psichiatrinėje ligoninėje (pabrėžiama – aš lankiau draugą!). Iki psichiatrinės ligoninės jaunos žvaigždės karjera nenusirito – bet depresijos duobės jį persekiojo veik visą gyvenimą. Jau iš pirmų filmo kadrų akivaizdu, kad tai – scenos žmogus, o ne popieriaus žiurkė. Jis moka improvizuoti, turi įtaigų balsą, puikų humoro jausmą ir valdo auditoriją: ar juokintų, ar skaitytų rimtą eilėraštį. Ar gali toks užsidaryti tarp keturių sienų ir palinkti vien prieš rašomosios mašinėlės? Ne viename interviu Leonardas pabrėžia, kad kūryboje jis visada laikėsi griežtos disciplinos. Kurgi ne... Štai, trumpa ištrauka iš elegantiško įvado į žymiausią jo (anti)romaną... kinų skaitytojui! „“Žavūs nevykėliai“ buvo parašyti lauke, prie stalo tarp akmenų, ramunių, už mano namo Hydroje, Egėjo jūros saloje. Aš ten gyvenau prieš daugelį metų. Tai buvo deginančiai karšta vasara. Aš niekada neprisidengdavau galvos. Tai, ką jūs laikote rankose yra labiau saulės smūgis, o ne knyga. Mielasis skaitytojau, atleisk, jeigu aš iššvaisčiau tavo laiką“. Viena iš daugelio interviu jis prasitarė – „užbaigti šiai knygai man reikėjo daug speed‘o“, tuo metu labai populiaraus narkotiko... Tad - nuo eilių prie romanų. Pirmasis – beveik autobiografinis „Mėgstamas žaidimas“ (1963), antrasis – jau minėtas skandalingas, nepadorus, šventvagiškas -„Žavūs nevykėliai“ (1966), po kurio Boston Globe parašė „James‘as Joyce‘as nemirė. Jis gyvena Monrealyje Coheno pavarde“.

Taigi, iš snieguoto Monrealio ir ūkanoto Londono, kur buvo trumpam užklydęs, dar dvidešimt šešerių Leonardas suranda priebėgą žėrinčioje Viduržemio jūroje. Už dabar juokingą sumą – 1500 JAV dol. Hydros saloje nusiperka seną namą. Ten dar nėra net elektros, bet yra didžiulė terasa, sodas, pintos medinės kėdės, aliejinės lempos ir nuostabūs žmonės. Tarp jaunos vakarų bohemos tais laikais buvo populiaru įsitaisyti „kūrybines dirbtuves“ kur nors kitur. Hydroje tuo metu kaip tik ir buvo susikūrusi tokia jaunų menininkų bendrija, kaip sakė pats Cohenas: „matyt, vietiniams mes buvome kažkoks pasismaginimo šaltinis – dėl to jie taip mielai mus priėmė“. Hydroje Cohenas susidraugauja su jaunais skandinavų rašytojais: švedu Göranu Tunströmu, norvegu Axeliu Jensenu. 2006 m. viename iš interviu Cohenas prisipažįsta – „aš – neišpildytas pažadas. Rašyti juk pradėjau kartu su Göranu Tunströmu, kuris dabar - Nobelio premijos prieangyje. O aš? Vulgarus popdainininkas...“ – šypteli. Hydroje Leonardas sutinka ir savo mūzą, kurios vardą žino kiekvienas, girdėjęs jo dainas – Marianne Jensen, kurią kaip tik ir paliko draugužis Axelis Jensenas. Skaitydamas interviu negali nesižavėti, kaip gražiai jis iki šiol pasakoja apie šią moterį – jos grožį, taurumą, jų kuklią bendrą buitį ir tą paprastą laimę, kuri kyla iš bendro vandens nešiojimo į namus ar aliejaus lempų stiklų šluostymo.

Ir vis dėlto, tas saulėtas laikas turėjo vieną trūkumą – Leonardui pastoviai trūko pinigų (pasirodo, ne tik Lietuvoje, bet ir tų laikų Kanadoje pripažinti kūrėjai nesimaudė aukse). Jis guodėsi: „Pasirodo pirmasis romanas – geri atsiliepimai. Pasirodo antrasis romanas – puikūs atsiliepimai. O tu vis dar turi galvoti apie duonos kasnį...“ Leonardas nusprendė, kad gal gi galima būtų pabandyti išgyventi iš muzikos? Žinojo neturįs įspūdingo balso, bet neblogai grojo gitara ir kūrė nebanalias balades. Mintis nuvedė į Nešvilį, JAV country muzikos sostinę. Kelias vingiavo pro Niujorką, kur užsimezgė pažintis su country diva Judy Collins. Būtent ji pirmoji įvertino L. Coheno dainų kūrėjo talentą ir tarė: „jeigu ką – skambink“. Leonardas jai paskambino sukūręs kažką keisto tarp meilės dainos ir psalmės – „Siuzana“ / „Suzanne“, padainavo tiesiog telefonu. „Aš ją privalau sudainuoti“, - atsiliepė Judy, o Leonardui atvykus į Nešvilį pristatė jį Johnui H. Hammondui – žymiam country prodiuseriui, atradusiam Bobą Dylaną. Šis žmogus nusprendė, kad nekasdieniai, subtilūs ir protingi tekstai, taip pat kažkuo netradicinis balsas, bus naujas ir netikėtas country scenoje. Pasirodo pirmasis albumas – „Leonardo Coheno dainos“. JAV juo beveik nesusižavima, bet Europa plačiu glėbiu priima naują talentą, mįslingai žvelgiantį nuo albumo viršelio.

...šlovės kaina

Atrodytų – dabar jau aukštyn, į popžvaigždžių panteoną, klausytis gerbėjų spiegesių ir skaityti nesibaigiančius meilės laiškus, iš kurių taip paprasta išsirinkti gražuolę vienai ar kelioms naktims. Bet šlovė (ir pinigai) neskuba. Be to, jautri, nerimstanti menininko siela blaško talentą tarp kūrybos pikų, gilios depresijos, meta į šeimos glėbio paieškas (su Suzanne Elrod jis susilaukia dviejų vaikų – sūnaus Adamo ir dukros Lorcos). Daug vėliau paklaustas, kodėl gi jis nevedė, atsako trumpai ir paprastai: „Esu bailys. Be to, mane persekiojo kažkoks mistinis išsiskyrimo jausmas. Ir karta ta mūsų tokia buvo...“ Vis dėlto, iš šių blaškymųsi gimsta ir puikūs albumai, ir poezijos rinkiniai. Tikroji krizė nutinka 80-ųjų viduryje. „Columbia Records“ atmeta berods tris jo albumus. Pagaliau, vieną šiaip ne taip išleidžia - tik Europoje. Nemeilės priežastis – leiblo specialistų nuomone, Cohenas - jau seniena ir akustinės gitaros bei dailūs moterų balsai („angelų choras“) netinka disko laikams. Leonardą ir vėl išgelbsti moteris – jo turų pagalbinis vokalas Jennifer Warnes. Jennifer įrašo Leonardo dainų albumą, iš kurios daina „First We Take Manhattan“ staiga visiems labai patinka (esu įsitikinęs, girdėjote ir jūs). Laikas sugrįžti? Ir čia Cohenas smogia – jeigu kažkada jis į country atnešė gilų tekstą ir tamsią nuotaiką, tai šįsyk juodu humoru ir gilia prasme jis nuspalvina, anot R. Rastausko, sintezatoriais sukirčiuotą erdvę. Prie atgimimo prisideda ir pakitęs balsas – milijonas cigarečių ir tiek pat galonų viskio tą savotišką kankinišką mykimą paverčia žemu, spalvingu baritonu. Bardui jau virš penkiasdešimties, bet ar yra netinkamas amžius dainuoti apie meilę? Ir turbūt tik tokio amžiaus įmanoma parašyti tokius tekstus kaip „Aš – tavo vyras“ / „I‘m Your Man“ arba genialiai paprastą „Nėra vaistų nuo meilės“ / „Ain‘t No Cure for Love“. Albumas pagaliau išsviedžia Coheną į pop žvaigždžių olimpą. Sėkmė tokia dosni, kad ir tolimesnis albumas „Ateitis“ (prisipažinsiu – mano turbūt mėgstamiausias) vėl iškeliauja į klausytojų lentynas kelių milijonų tiražu. Tad štai ji – šlovė, tūkstantiniai koncertai, ilgiausi koncertiniai turai, ovacijos, meilė, pagarba... Ar pasiekei ko norėjai, mažas žmogau iš Monrealio? „Tai buvo nuostabus laikas, tas važiavimas, grojimas. Aš visą laiką buvau apgirtęs. Bet juk negali būti apsvaigęs amžinai! Nors mėginau. – išgerdavau po tris butelius vyno “. „Po koncerto?“ – nustemba žurnalistas. „Ką tu“, - juokiasi „popžvaigždinas“, - „kas gi geria po koncerto?“. Beje, koncertų kokybė, kiek galima spręsti iš įrašų, nuo to nenukentėdavo. Šiam žmogui šalia neįtikėtino talento buvo dar duota ir geležinė sveikata.

Ir staiga – tyla. 1996 m. Maestro ilgam užsidaro Baldžio kalno budistų vienuolyne prie Los Andželo. Atkeliaujantiems smalsuoliams noriai rodo, kaip jis pasinėręs į budistines praktikas, kaip jam patinka disciplina: keltis trečią ryto, ruošti maistą savo mokytojui Roshi, medituoti, giedoti mantras, bendrauti tylint... Gerbėjus ir paskalų nešiotojus užplūsta neviltis – nejaugi jis nebekurs? Nebedainuos? Ir net nerašys? Neprisileis moterų?! Ir kodėl pabėgo? Kaip drįso?!O jis pats šneka: „Taip, mano gyvenimo vedamasis buvo puikus. Ir dažnas turbūt mano – kuo gi jis galėtų skųstis? O aš tik noriu pasakyti: „oi, man skauda!“

Ilgą laiką ramu, tylu – net ir budistinis vardas – „Jikan“ – „Tylusis“, kol... 2001 metais džiugus trenksmas iš giedro dangaus ir interviu su antraštėmis „Vienuolis manyje žlugo“. Tame pačiame interviu, garsi švedų žurnalistė Stina Lundberg 67-erių metų bardo paklausia tiesiai: „Žinote, mano net trys draugės prašė paklausti jūsų vieno klausimo... Ar jūs mylėtumėtės su jomis?“ Maestro akyse šėlsta velniukai, jis kiek patyli ir ištaria: „Aš jau senokai nebegarsėju šiame fronte. Iš tiesų, niekada ir negarsėjau. Bet joms galėčiau padaryti išimtį...“ (beje, jo dainoje „Chelsie Hotel #2“, skirtoje Janis Joplin, yra tokios eilutės: „tu man kartojai, kad mėgsti gražius vyrus, bet man padarysi išimtį...“) Nemanykite, interviu buvo labai rimtas. Iš karto po grįžimo į materialų pasaulį – daugelio tituluojamas geriausiu albumas „Dešimt naujų dainų“ (L. Coheno albumų pavadinimų pretenzingas paprastumas taip pat galėtų būti studijų objektas. Tik pasižiūrėkite: „Leonardo Coheno dainos“, „Dainos iš kambario“, „Meilės ir neapykantos dainos“, „Dabartinės dainos“, „Dešimt naujų dainų“...), sukurtas kartu su ilgamete kūrybine partnere Sharon Robinson. Ir vėl interviu, ir vėl dėmesys, pagerbimo koncertai, dokumentiniai filmai, nauja poezijos knyga ir naujos romantinės draugės. Apie moteris Leonardas visada kalba be galo mandagiai ir be galo pagarbiai. Vėlgi iš interviu: „Moterys – žmonijos išsigelbėjimas. Man patinka dirbti su moterimis.... Jos dirba greičiau ir sumaniau už vyrus“. Po dar vieno albumo „Brangioji Heather“ (keistas toks albumas – pusiau garso knyga, pusiau dainų rinkinys) tabloidus apskrieja žinia: Leonardas Cohenas bankrutuoja! Viena iš ilgamečių vadybininkių (moterų!) apstūmė senelį ir paliko labai sudėtingoje finansinėje būklėje. Žinoma, negražu skriausti seną žmogų, ir dar tokį, kurį finansinė laisvė pasiekė tik sulaukus solidesnio amžiaus, bet daugelis gerbėjų šiai apgavikei turi būti dėkingi už žinią, kurios jau nesitikėjo beveik niekas. 73-ęjų metų sulaukęs Maestro nusprendė pradėti dvejų metų trukmės koncertinį turą. Su jam būdingu sąžiningumu ir atvirumu jis pripažįsta: taip, grįžti į sceną privertė ne tik noras vėl koncertuoti, bet ir tas „bjaurus finansinis reikaliukas“. Beje, šio turo interviu Leonardas ir vėl atvirauja, kad tai – blaivybės turas, negana to, jis metė rūkyti ir publika gali išgirsti jo senąjį (ne visų mylimą...) tenorą. Pastaraisiais metais Leonardas Cohenas buvo apipiltas ir oficialiais pagarbos ženklais: „įšventintas“ į Kanados dainų autorių šlovės rūmus, priimtas į Rokenrolo šlovės rūmus (to nusipelno tikrai ne kiekvienas atlikėjas), tapo Nacionalinio Kvebeko ordino kavalieriumi.

Meilės, neapykantos ir rūpesčio dainos

Ar Leonardas Cohenas į meno istoriją įeis tik kaip „vulgarus pop atlikėjas“? Skaitykime: „Tu buvai pažadas aušroje / Aš – išaušęs rytas / Tu buvai Jėzus Kristus, mūsų Viešpats / Aš – palūkininkas / Tu buvai jautri moteris / Aš – labai gerbiamas Froidas / Tu buvai rankinis orgazmas / Aš – bjaurus berniūkštis“ („Ar to norėjai?“ / „Is This What You Wanted“). Arba „Kryžius ant kiekvienos kalvos / Žvaigždė, minaretas / Tiek daug tuščių kapų / O, meile, ar nepavargai?“ („Tikėjimas“ / „The Faith“) Ir „Tu, katras privalai palikti viską, ko nesuvaldai / tai prasideda nuo namų, bet ateina ir sielos eilė / taip, aš buvau, kur tu esi, ir tikriausiai žinau, kaip tu prikaltas / jeigu tu nesi šventas, tavo vienišumas liudija nuodėmę“. („Gailestingosios seserys“ / „Sisters of Mercy“). Ar tikrai taip jau vulgaru, paprasta, banalu? Leonardo Coheno poezija ir ypač dainos (kurios taip pat – poezija), be jokių kritikų liaupsių, krenta tiesiai ir į širdį, ir į protą. Turbūt sutiksit – vėlyvasis balso registras tam taip pat labai padeda. Atrodytų, ar gali būti lengvai suprantama ir priimama asmenybė, kuri tuo pačiu yra žydas, išpažįstantis judaizmą, ilgus metus praktikuojantis dzen budizmą, kūryboje gausiai naudojantis krikščionybės motyvus. Cohenas būtent ir atrodo ta tikroji Naujojo Pasaulio kultūros sintezė, sulydanti įvairias religines patirtis, per XX amžių nuvilnijusius kultūrinius šokus ir ilgaamžę išmintį. Iš dalies jis būtent ir yra kultūrinės globalizacijos liudytojas, kuris, vienydamas visas patirtis, tuo pačiu išsaugo kiekvienos unikalumą, taip sukurdamas naujumą. Vėlgi, kaip sakė viename iš interviu: „aš turiu išlikti žydu, aš turiu išlikti monrealiečiu, aš turiu išlikti los andželiečiu...“ Šešiasdešimtaisiais ir septyniasdešimtaisiaisi jis pirmiausia buvo meilės dainius. Tos kartos, kuri, staiga pajutusi meilės laisvę, pašėlo ją skleisti ir joje skęsti. Cohenas būtent skendo – apdainuodamas meilę ne tik kaip žmogiškąjį, seksualinį, bet ir kaip religinį potyrį. Kai „The Rolling Stones“ traukė „Aš negaliu pasitenkinti!“, jis tyliai atsakinėjo „Siuzana paima tavo ranką / ir veda prie upės / ji vilki skudurais iš „Gelbėjimo armijos“ sandėlių / ir saulė laša ant mūsų uosto motinos / ji parodo, kur žvelgti – tarp šiukšlių ir gėlių“. Ši tema ir jos variacijos žvelgia ir į jaunystės, ir į senatvės patirtis, kiekvienose atrasdama kažką prasmingo ir gražaus: „Dėl kelių dainų / Kuriose aš kalbėjau apie jų paslaptis / Moterys buvo / Ypatingai švelnios / Mano senatvei / Jos sukuria slaptas vietas / Savo užimtuose gyvenimuose / Ir ten mane nusiveda. / Jos nusirengia / Įvairiausiais būdais / Ir taria: / "Žvelk į mane, Leonardai, / Žvelk vieną, paskutinį kartą / Tuomet pasilenkia virš lovos / Už užkloja mane / It virpantį kūdikį...“ („Dėl kelių dainų“ / „Because of a Few Songs“). Prisipažinkite, kiek žinote populiariosios muzikos dainų apie brandų amžių be „Penkiasdešimt metų tai visai mažai“? Man rodos, Coheno kūryboje meilė ir Dievas yra tas pats, neatmetant jokios meilės – taip pat ir kūniškosios. Todėl net dainose, kurios apibūdinamos kaip modernios psalmės (pavyzdžiui, garsioji „Aleliuja“ / „Hallelujah“) susipina ir kūniški, ir religiniai motyvai: „Bet pameni – kai ėjau į tave, Šventoji Dvasia – ji irgi ėjo kartu / ir kiekvienas mudviejų įkvėpimas buvo „Aleliuja!“

Ilgainiui į Maestro kūrybą skverbėsi ir socialinės temos, ypač sustiprėjusios paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Sako, kad daina „Demokratija“ / „Democracy“ turėjo net 80 posmų. Ir tuo metu jis drįso teigti: „Ji ateina per ozono skylę danguje / iš naktų Tianmenio aikštėje / ji ateina iš jausmo / kad tai – netikra / o gal tikra – bet lyg ir ne čia / iš karų prieš netvarką / iš sirenų dieną naktį / iš benamių laužų / iš linksmybių pelenų / demokratija ateina į J.A.V.“ Manau, tokio pareiškimo bet kokiam politiniam lyderiui nei tuometinis prezidentas B. Clintonas, nei dabartinis G. W. Bushas nebūtų atleidę. Na, o turbūt dažnas lietuvis virpteltų išgirdęs šias eilutes: „Atiduokite man Berlyno sieną / atiduokite Staliną ir Šventą Paulių / Čia vieniša / Neliko ką kankinti“. Ne, Cohenas nėra stalinistas – tiesiog dainoje „Ateitis“ / „The Future“ jis piešia po Šaltojo karo subyrėjusį pasaulį kaip nerimo šaltinį vakariečiui, įpratusių gyventi apgaulingame dvipoliariame stabilume.

O kaip dėl muzikos? Maestro pripažįsta: „man sako, kad aš moku tik tris akordus. Bet jie apsirinka – moku visus penkis!“ arba „man tiek kartų sakė, kad aš neturiu balso. Iš esmės tuo jau patikėjau“. Tačiau kai per koncertą uždainuojamos ironiškos eilutės „Aš gimiau toks / be pasirinkimo / gimiau su auksinio balso dovana“ salė pritardama pratrūksta plojimais. Cohenas ne kartą yra sakęs - dainą (ir bet kokį kūrinį) jam parašyti be galo sunku. Iš juodraščių tai matyti – be galo reiklus sau, mirga marga braukymai, taisymai ir iš daugybės parašytų posmų dainai ar eilėraščiui kruopščiai ir negailestingai atrenkami tik patys svarbiausi. Kiekvienas, kada nors rašęs, supranta, kaip nelengva trumpinti savo tekstą. Tuo pačiu jis kukliai pripažįsta: „Tai – geros dainos. Mane labai sujaudina, kai sužinau, kad kažkam „Hallelujah“ padėjo įveikti sunkią akimirką, o „Šokdink kol meilė baigsis“ / „Dance Me To The End of Love“ žmogus grojo per savo vestuves ar kažkas pageidavo „Jei tava valia“ / „If It Be Your Will“ per laidotuves. Taip jautiesi darąs kažką naudingo...“

Tam visu balsu pritaria aibė jaunesnių protingesnės muzikos atlikėjų: amžinatilsį Curtas Cobainas net dainavo apie Coheno pasaulį, australų piktasis pranašas Nickas Cave‘as kartais apibūdinamas „kai Cohenas sutinka Sinatrą“, Andrew Eldritch („The Sisters of Mercy“ lyderis) ne tik pavadino grupę pagal L. Coheno dainą, bet dar ir yra vadinamas „tamsiąja Coheno inkarnacija 90-aisiais“. Žavisi juo ir buvęs grupės „Pulp“ lyderis Jarvis Cockeris, roko kompanija R.E.M, garsusi Bono ir „U2“ (gavę garbę sudainuoti kartu su Maestro naujausiame dokumentiniame filme „I‘m Your Man“). Ką jau besakyti apie aibę nieko nesakančių vardų, kurie patyliukais brazdina gitaras ar spaudo sintezatorius, naiviai vildamiesi pasiekti tą retą paprastumo ir gilumo vienybę, kuri plaukia iš Leonardo Coheno dainų.

Na, o baigdamas šią kuklią duoklę vienam iš garsiausių XX amžiaus kūrėjų, noriu atsiprašyti: galbūt per daug citavau nežinomų dainų ir pritrūko būtent šių eilučių: „Ak, bet vyras niekada neatgavo moters / tik ne maldaudamas klūpom. / Ar aš atšliaušiu prie tavęs, mieloji, / nukrisiu prie tavo kojų / ir staugsiu tavo grožiui / lyg šuo kaitroje / įsikibsiu į tavo širdį / verksiu ant tavo patalų / ir kartosiu: prašau, prašau! Aš – tavo vyras.“ („I‘m Your Man“). Smalsiems gal per mažai pasakojau apie Leonardo meilės žygius. Kritiškiems – gal per daug pašlovinimo ir per mažai blaivaus požiūrio. Atsiprašau. Ir – primenu: Maestro vėl kelyje. Rudenį jis atvyksta į Centrinę Europą.

INFO:
Albumai:

Songs of Leonard Cohen 1967
Songs from a Room 1969
Songs of Love and Hate 1971
New Skin for the Old Ceremony 1974
Death of a Ladies' Man 1977
Recent Songs 1979
Various Positions 1984
I'm Your Man 1988
/>The Future 1992
Ten New Songs 2001
Dear Heather 2004

INFO:
Poezija, proza, kita:

Let Us Compare Mythologies (poezija) 1956
The Spice-Box of Earth (poezija) 1961
The Favourite Game (romanas) 1963
Flowers for Hitler (poezija) 1964
Beautiful Losers (romanas) 1966, liet. „Žavūs nevykėliai“, Baltos lankos, 2005, vertė A. Ptakauskaitė)
Parasites of Heaven (poezija) 1966
Selected Poems 1956–1968 (poezija) 1968
The Energy of Slaves (poezija) 1972
Death of a Lady's Man (poezija ir proza) 1978
Book of Mercy (proza, poezija, psalmės) 1984
Stranger Music (dainų ir poezijos rinktinė) 1993
Book of Longing (poezija, proza, piešiniai) 2006